Saulė – viena iš seniausių dievybių. Lietuvių folklore Saulelė –
Motulė, Mėnesėlis – tėvelis, žvaigždės – seselės. Tai visa
dangiškoji šeimyna. Saulė visų žmonių motina. Ji lydi žmogų
ir darbuose, ir šventėse, pagerbiama per pagrindines religines
apeigas. Senosios Europos tradicija saulę sieja su Didžiąja Deive
arba su viena iš jos dukterų.
„Kūlgrinda“
įdainavo ryto ir vakaro, Saulės sutikimo ir palydėjimo
lietuvių liaudies dainas. Dauguma jų – rugiapjūtės
dainos. Ryto giesmės giedamos Saulei tekant, atsisukus į Saulę.
Tai Saulės pasveikinimas aukojant („dovanų nešimas“,
„dovanėlių dovanojimas“).
„Per
didį dvarą saulė tekėjo“ – himnas Saulei, kuriame giedama ir
apie visą giminėlę. Saulė vaizduojama ir simboliškai kaip „pova“
giesmėje „Palaisiu pavų“.
Vakarinėse
giesmėse Saulei dėkojama, atsisveikinama su ja, kviečiama
poilsėlio. Sutartinė „Saulala sadina, lylia“ giedama atsigręžus
į nusileidžiančią Saulę, linguojant, jai nusilenkiant. Kai Saulė
pasislepia, kreipiamasi į Mėnulį („Vakarinė žvaigždelė“).
Šios
giesmės yra labai senos. Jos artimos Vedų ir Homero laikų himnams.
Tai slėpiningas ritminis giedojimas,
simboliškai atkartojantis dangiškųjų kūnų judėjimą.
|
