Šokiai Žiūruose. Viduryje – Pranas Kalanta. 1971

Dzūkija – tai Dainava, kraštas, kuriame dainuojama. Daugelis folklorininkų ar dainuojančių kraštotyrininkų išėjo dzūkišką mokyklą. Ir mane kai kas dėl mano dainavimo ir dėl ryšių su Žiūrų ansambliu laiko dzūku, bet kitokios giminystės su dzūkais neturiu.

Nuo pirmojo apsilankymo Žiūruose praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai, bet tas laikas išlieka atmintyje kaip kažkas svarbaus, tarsi gyvenimo iniciacija. Kadangi tada gyvenau paniręs į senosios Lietuvos paieškas, manau, kad Ūlos pakrantėse ją ir radau. Lenkų archeologas V. Šukevičius, prieš šimtą metų tyrinėjęs Ūlos kraštą, padarė išvadą, kad jos paupiai akmens amžiuje (prieš kelis tūkstančius metų) buvo tankiausiai gyvenami. Gal dabar ten gyvenantys žmonės yra anų palikuoniai?

Apie Žiūrų, Mardasavo kaimų dainininkus ėmė pasakoti dar kraštotyrininkai. Pirmasis apsilankymas Žiūruose 1970 m. gegužę vienu kartu parodė, kas yra Žiūrai. Po kuklios mūsų studentiškos meninės programėlės susirinkę kaimo žmonės – jauni, seni,vaikai – patys uždainavo savo dainą. Tai buvo taip netikėta, o jų dainavimas toks gražus, ramus ir negirdėtas. Mes tik stovėjome sustingę ir klausėmės. "Aš turėsiu būti čia, tai mano vieta", – mąsčiau sau. Netrukus mes kaimo dainininkus paskelbėme etnografiniu ansambliu.

1971 m. vasarį Žiūrų kaimo dainininkai jau Vilniuje – universiteto aktų salėje. Salė buvo tiesiog perpildyta, atrodė, kad žmonės laukė nepaprasto įvykio. Tai buvo metas, kai šimtai lietuvių šviesuolių dalyvaudavo kraštotyros ekspedicijose, užrašinėdavo folklorą, dainavo liaudies dainas. Ir jie galėjo deramai įvertinti tokį reiškinį kaip Žiūrų kaimas ir jo dainos. Tuo metu dirbau Vilniaus universitete, ir su studentais veikėme kraštotyrininkų Ramuvoje. Pribrendo kažkoks svarbus laikas – kartu su Žiūrais pajudėjo ir kiti dainingi Dzūkijos kaimai. Per trumpą laiką (1971–1972 m.) susikūrė daug etnografinių ansamblių – Marcinkonių, Kriokšlio, Perlojos, Kibyšių ir kt. Vilniečiai studentai, kraštotyrininkai ėmė dainuoti Žiūrų dainas, važinėjo į kaime rengiamas vakarones ir šventes. Mes tuomet pamatėme, kas yra autentiška liaudies dainos tradicija, kuri iš esmės skyrėsi nuo oficialaus valdiškų dainų ir šokių ansamblių meno.

Bet atradimai buvo ne tik muzikiniai. Tarsi pirmą kartą pamatėme tikruosius lietuvius – jų būdą, dorovę, estetiką, pasaulėjautą. Norbertas Vėlius, vienas iš kraštotyros sąjūdžio vadovų, yra sakęs, kad ekspedicijos darė štai ką – sukaupė etninės kultūros vertybes, kaimo žmonėms įkvėpė pasitikėjimą savimi ir savigarbą, turėjo didelę dvasinę įtaką patiems ekspedicijos dalyviams. Galima sakyti, kad tai buvo tautinis sąjūdis, galų gale jis atvedė į mūsų nepriklausomybės Sąjūdį.

Apie baltų tautas sakoma, kad jų kultūra – tai dainų kultūra. Vadinasi, Žiūrai turėjo svarbiausią senosios kultūros bruožą. Kaime niekada nebuvo jokio choro, jokio meno vadovo, kaimo žmonės dainavo taip, kaip dainavo jų "dziedai", proseniai.

Per pirmuosius apsilankymus susipažinau ir su seniausia kaimo dainininke Jane Paulauskiene. Ji buvo labai sena, ir susikalbėti su ja buvo sunku. Vienintelis dalykas, ką ji mokėjo – tai dainuoti. Atrodė, kad svarbiausia jos gyvybės apraiška buvo daina. Kai ji suprasdavo, kad jos prašo padainuoti, tuojau imdavo dainuoti. Janė Paulauskienė buvo gimusi 1884 m. Jos būsimasis vyras Paulauskas pasupo lopšy Janytę ir išėjo 25 metus tarnauti caro kariuomenėn, o grįžęs vedė Janę.

Kartą klausiu: "Iš kur jūsų toks dainingumas?" – "Mišką sodzinam – dainuojam, vestuvėse – dainuojam, vis būna progų". Net vietiniu autobusu važiuodamos į Varėną moterys dainuodavo. Gerai prisimenu pokarį, kai buvo dainuojama traukinyje Kaunas–Marijampolė, o vėliau mes, žygeiviai, dar dainuodavome studentiškose kelionėse traukiniu.

Žiūriškiai pasakojo, kaip jie gyveno pokario laikais – tai į darbus buvo išvežami, tai patys važiavo. Visur juos lydėjo daina. "Sibire dainuodavom. Ū-ū. Mes dirbom 16 moterų ir 18 vyrų. Būdavo, kaip sudainuojam, tai rusai mesdavo dirbę ir klauso".

Kaip apibūdinti šį dainavimą? Tekstas ir melodija – tik dalis dainos. Stasys Kašauskas taip rašė: "Visi sustoja ir traukia. Iškilmingai, kažkaip pasitempę, o veiduose nepaprasta rimtis ir susikaupimas... Dainavo iš visos širdies. Dainavo dideles klasikinės ir meninės vertės savo dzūkiškas dainas. Ir įsiklausęs nebejautei, kur esi, ar žalioje girioje tarp paukščių, ar švelniame slėnyje, kur nuo amžių neša savo juodus ir šaltus vandenis Ūla... Drįstu pasakyti, kad tai, ką girdėjau, buvo nepaprasta ir didinga". Dainavimo iškilmingumas ir rimtumas – tai vertybės, kurias dabar labai retai pajusi ar išgirsi. Kažkodėl mūsų dienų televizija to nenori.

Kodėl, kai dainuoja Žiūrai, atrodo, kad tai didžiulis daugiabalsis choras? Daugiabalsiškumo įspūdį sukelia ir dainininkų balsų tembrų įvairovė bei savitumas. Prisiklausęs jų dainavimo, ėmiau galvoti, kad miestiečių balsai be galo niveliuoti, suvienodėję. To siekia ir mokyklinė bei profesinė muzika. Daugiabalsiškumo įspūdį kelia ir pačių dainininkų noras improvizuoti. Tai pastebėjau klausydamas vyrų. Kai dainuoja, prisėdu prie Broniaus Čiro. Jis dainuoja kaip paukštis. Jam melodija – ne atkartojimas. Jo balsas vingiuoja kaip gėlynas. Man tai paslaptis. Kaip jis taip sugeba? Kitas ansamblio dainininkas – Vladas Paulauskas, tikras muzikos talentas, miško darbininkas. Apie jo dainavimą būtų galima studiją parašyti. Štai jie abu kartu dainuoja, bet girdžiu – Bronius pašnibždėjo: "Ak, tu taip dainuoji, tai aš dainuosiu taip". Ir tuomet jis dainuoja kažkaip kitaip – girdžiu gražiausius balsų derinius.

Didesnę ansamblio dalį sudarė jauni žmonės. Pagrindinės dainininkės – M. Paulauskienė, J. Čirienė, P. Pigagienė – buvo trisdešimtmetės moterys, jų dainavimas nesiskyrė nuo senesnių moterų, bet buvo energingesnis, gyvesnis, skambesnis.

Petro Česnulio dukters krikštynos Žiūruose. 1971

Raudoti mokėjo visos moterys. Marcelė Paulauskienė pasakojo: "Vaikštau po mišką, įsivaizduoju sūnelį mirus – verkiu ir raudu. Kitos moterys irgi taip – įsivaizduoja ir rauda. Vyrai nerauda, bet iš Milioniškės Saulevičius Krisius raudojo sesers, paskui motinos laidotuvėse. Rauda visada savi, o ne samdyti". Žiūrų žmonės kalbėjo: "Mūsų žmonės buvo išsikėlę gyventi į Panevėžio kraštą, tai ten juokėsi, kai mūsų raudojo laidotuvėse. Mes gi juokiamės, kai nerauda".

Liaudies daina išreiškia ją dainuojančių žmonių dvasią, jų gyvenimą. Arčiau susipažinęs su Žiūrais, pamačiau, kad tai laisvi, drąsūs ir linksmi žmonės. Jie buvo tikri laisvieji lietuviai, ir atrodė, kad jų neslegia ir neslėgė nei dvaras, nei bažnyčia, nei kolūkiai. Jie buvo miškų gyventojai, turėjo tvirtą bendruomenę, plačią giminę. Nesu matęs linksmesnių žmonių kaip žiūriškiai, kiekvienas žingsnis buvo palydimas linksmų posakių, juokelių ar anekdotų. Stengiausi užrašinėti, kiek pajėgiau, ir stebėjausi, kodėl tokių dalykų nematau tautosakininkų darbuose. Supratau, kad mūsų autoritetingi folkloro tyrinėtojai publikuoti atrinkdavo tik "tinkamą" tautosaką. Taip pateikti lietuvių kaimiečiai atrodydavo liūdni, "dievobaimingi" ir be humoro jausmo.

Žiūrai sovietiniais metais nebijojo ir partizanų dainų padainuoti, jų mokėjo tikrai daug. O kai imdavo pasakoti apie karo ir pokario įvykius, kovas, žymiuosius partizanus, jų vadus, atrodė, kad viskas vyko tik vakar. Prisimenu Vlado Paulausko žodžius, kodėl reikėjo partizaninio pasipriešinimo: "Jeigu ne partizanai, mūsų niekas negerbtų, o atėjūnai elgtųsi, kaip nori".

Jų gyvenime nepastebėjau piktumo. Ginčai ramūs, apkalbos atsargios. Žinoma, buvo ir būna visko, bet svarbiausia – kaimo bendruomenė. Joje beveik visi susigiminiavę. Pasikartoja tik kelios pavardės – Česnuliai, Pigagos, Paulauskai ir kt. Ypač stebino elgesys su savo vaikais. Jeigu vaikas sudaužo puodelį, tai mama jį ramina, glosto. Svarbiausia – ramumas.

Tuo metu man rodėsi, jog dzūkas geria ir valgo, kad atsigertų ir atsivalgytų už visą savo smėlynų protėvių vargelį ir alkį. Kadaise jų paršiukai buvo mažučiai, o vestuvėms užtekdavo kelių sūrių ir bulvinių ar grikinių bandų. Degtinės retai paragaudavo, o dabar jos jau per daug. Pirmiausia jos antplūdžio neatlaikė vyrai, ji juos tiesiog pražudė. Žiūrų ansamblio pasididžiavimas buvo keli dainingi vyrai, dabar moterys dainuoja dažniausiai be jų. Moterys pasirodė atsparesnės.

Gamta tiesiog skleidė, spinduliavo ramybę. Dzūkai neabejingi gamtai ir jos naikinimui. Vladas Paulauskas, miško darbininkas, liūdnai pasakojo: "Vakar nupjovėme Vainiką – aukštą, didelę, seną pušį, augusią ant aukšto kalno už 2 km. Apie ją šnekėjo dar tėvas, senelis. Ten susirinkdavo jaunimas. O kas eidavo pro šoną, mėgdavo sustoti. Jei mano valia būtų buvusi, aš ją būčiau palikęs, bet eigulys liepė nupjauti". Kiti vyrai ir moterys apgailestavo dėl Vainiko nupjovimo, gailėjosi: "Tokia pušis! Kaip vainikas, kaip gėlė, gražu buvo". Vladas Paulauskas toliau kalbėjo: "Sakyk, Jonai, kodėl taip yra? O kaip gražu buvo anksčiau. Koki miškai buvo! Iškirto viską. Ir laikas kitoks buvo, daugiau jo buvo. Būdavo, einam su seniais naktigonėn, kiek visko pasakodavo, ramiai, neskubėdami. Dabar laiko niekas nebeturi, taip viskas lekia, keičiasi. Ir žmonės kitokie darosi. Kiekvienas sau, visi atskirai. O kokia gamta buvo. Kiek buvo žuvų Ūloje, Lavyse, ežeruose. Baisu. Būdavo, prišliauži Ūlos kranteliu prie vandens ir matai: linguoja didžiulė lašiša – sulig žmogum". Kai taip kalbėjo, Vladui buvo 38 metai, bet jo svajonės jau buvo nukreiptos praeitin.

Žiūrų kaimo etnografinis ansamblis gali būti geras pavyzdys, kaip tradicinė liaudies kultūra paklūsta civilizacijos įtakoms. Natūralus tradicinis dainavimas buvo nukreiptas į saviveiklos vagą, tarsi gamtoje laisvai sruvenantis upelis būtų kanalizuojamas ir paverčiamas melioracijos grioviu. Dainininkai turėjo lipti ant scenos, koncertuoti, dalyvauti konkursuose ir t. t. Žiūrų ansamblis 1972 m. gavo geriausio Varėnos rajono etnografinio ansamblio vardą. Sulaukęs pripažinimo Vilniuje, rodytas per televiziją, ansamblis buvo visur kviečiamas. Žiūrų mokytojas Pranas Kalanta sakė, kad "neįmanoma atsiginti nuo kvietimų koncertuoti". Bet artistų vaidmuo žmones vis dėlto vargino. 1985 m. laiške Marcelė Paulauskienė man rašė: "Nieks neišeina. Jau nėra kam važiuoti, jau mes jauni pasenom, nelabai akvacinam, o senos – visai. Dar vis tiek visi minavojam Jus dažnai ir kažkaip norisi vėl susitikti visiems kartu. Atrodo, viskas kaip sapnas praėjo..." Tačiau praeina kiek laiko, žmonės nudirba darbus, ir vėl galvose ima skambėti dainos, kyla noras vėl dainuoti ir džiuginti save bei kitus. Žiūrai dar nepasiduoda, dainų lobynas vis dar neišdainuotas.

Kai dabar pamatau Žiūrų dainininkes, atrodo, kad jos nepasikeitusios. Gal jos nesusensta niekad, jų akys nuolat šviečia gyvybe, žvilgsniai tokie aiškūs.

Ar išliks Žiūrų kaimas? Naikinimo jėgos pamažu viską griauna, trupina. Tačiau kai pamatau senos moters įdėmiai žvelgiančias ramias akis, pagalvoju: ne, Žiūrai, tikrasis kaimas, tvyro kažkur tarp tylių begalinių pušynų šalia amžinai sruvenančios Ūlos, iš vieno žmogaus jis ima balsą, iš kito dainą, iš trečio skambų juoką, iš ketvirto tylią ramybę, ir taip po kruopelę pastatoma spindinti balta Žiūrų pilis, iškilusi virš žalių Dainavos girių.

(Kovo 11-ąją Žiūrų kaimo folkloro ansamblis pripažintas geriausiu Lietuvos kaimo folkloro ansambliu, jam įteikta "Aukso paukštė" – red. past.)