|
|
|
Gabija
„Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę.
Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti
dora,
kurios paskutiniais spinduliais
dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa
sąmonė,
buvo ir bus suvokiamos kaip Ugnis. Ugnis – tai
šviesa ir
gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą“.
Vydūnas
Tu, Amžina
Ugnie, būk maloni!
Tu
išklausyk manęs nakties tamsoj.
Vydūnas
Aukuro ugnis
– tai geriausia maldos tarpininkė. Per ugnį maldos žodžiai,
pageidavimai, prašymai nueina Dievams bei Protėviams.
Svarbiausios
santuokos, krikštynų, vardo suteikimo apeigos atliekamos
prie
židinio tėvų ir protėvių akivaizdoje, todėl ji yra laikoma
šventa, nesugriaunama. Gabija – ugnies deivė. Ji
maitinama
druska. Šventa Gabija, būk pasotinta. Prie Ugnies stato
puodelį
švaraus vandens, kad Ugnelė turėtų kuo nusiprausti.
Ugnies
lytėjimas
– šią žmogaus sielos švarinimo apeigą
aprašė
L.Kšivickis „Žemaičių senovėje“ (1928,
p.85). Prie
Dubysos Bubių piliakalnyje gyvenę trys žyniai. „Ant kalno
rusėjusi Ugnelė, kiekvienas ateidavęs ten lyg išpažinties ir
laikydavęs rankas ties Ugnimi kokia dešimt
minučių, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs
visomis nuodėmėmis“.
Perkūnas
Perkūnas - aktyvumo galių Dievas, palaiko tvarką ir teisingumą žemėje.
Perkūnas dalyvauja nuolatinėje harmonizuojančių kosminių galių kovoje
su chaotiniais pradais. Perkūnas pašventina žmogų supančią
aplinką. Pavasarį Perkūnas griaustiniu ir lietumi pažadina žemę ir
gyvybę. Perkūnas skatina vaisingumą, gyvybingumą žmonėms ir žemei.
Į Perkūną kreipiamasi per ugnį, ąžuolą, kalną maldų, giesmių ir
šokio pagalba.
Patrimpas ir Jorė tai pavasario Perkūno apraiškos.
Aukojimas
Perkūnui
Susirenka visi kaimynai ir kartu valgydami bei gerdami
šaukiasi
Perkūno, jam visų pirma įpila kaušą alaus, kurį
apnešę
tris kartus aplink ugnį ir ją pakurstę pagaliau išpila jon
maldaudami Perkūną siųsti lietaus ir kt. (BRMŠ.III, XVII a
pradžia)
Perkūnas
Aukštaitijoje
Antanas Karmonas knygoje „Istorijos mįslės.
Šiaurės Rytų Lietuva“.
(Utena, 2000) rašo:„Teta vesdavosi mane prie storo
medžio.
Sustodavome susikaupę. Dešinės rankos delną akių
aukštyje
pridėdavom
prie kamieno ir prispausdavom kakta. “Taip reikia, taip
senovėje
meldėsi mūsų prabočiai”. Parymoję tokioje pozoje porą
minučių,
pasisukdavom. Tada prie medžio kamieno priglausdavom nugaras. Senovėje
žmonės melsdamiesi kartojo: “Perkūne dievaiti, globoki mus,
tavo
vaikus”.
Žmonės, prisiglaudę prie medžių, atgaudavo jėgas, dvasinę pusiausvyrą.
Ypač tai pasakytina apie ąžuolus, beržus. Prie ąžuolų, augančių
ant piliakalnių ir jų papėdėje, eidavo susikaupę, su didele pagarba.
Lankytojai medžių artume atsikrato neigiamos energijos, prisilietę prie
taurių medžių kamienų, tampa atlaidesni, kūnas įgauna dvasinę ramybę,
atsipalaiduoja nuo psichologinės įtampos. (p.242)
Perkūno kalnas – krivių buveinė – pagrindinė
Perkūno
kultavietė Aukštaitijoje. Joje žmonės ne tik meditavo, bet
ir
gydėsi fizines ir dvasines
negalias (p.245).
Praamžius
Praamžius
– tai Dievas Kūrėjas, minimas ir gerbiamas Žiemos saulėgrįžos
- Kūčių ir Kalėdų metu.
Laima
Laima
– visa žinanti gimimo ir likimo Deivė. Laima pagerbiama
gimtuvių,
krikštynų ir vestuvių metu. Ji lydi žmogų gyvenimo kelyje.
Aušrinė
Aušrinę
myli Mėnulis, o ankstų rytą ji patarnauja Saulei ir uždega
šviesą.
Aušrinė siejama su grožiu, jaunyste, sveikata. Lietuvoje
žinoma
apie 30 Aušrinėmis ar panašiai vadinamų kalvų.
Kaltinėnų
apylinkėje yra Didžiosios Aušrinės alkakalnis. Anot senųjų
vietos gyventojų, „ant kalno žmonys melsdavos,
Aušrinei
aukas degydava, iš jos laimės prašydavo. Kai
pradėdavo
aušti, čia nusileisdava Aušrini žvaigždė i
palaimydava
maldininkus. Ji buvo didelia graži“. Viena 1916 m. gimusi
senolė
pasakojo: „Senia senia
mūsų
senolia čia švįsdava Žemynos švintę. Tos
švintes
rytmetį, da saulei nepatekėjus, balta pasirėdžiusias mergikes susedava
unt Didžiosios Aušrines ir šokdamas, dainiūdamas
sutikdava tekunčią saulę. Senesni mesdava į ugnį dūnas papenčius i
melsdava, ka Žemyna
užaugintų
sėjamus javus i ka Lauksargis dabotų užsėtus laukus.
Tat
būdava unksti pavasarį po Švinta Jurgia“
(V.Almonaitis).
Milda
Milda
– meilės deivė, jos garbei rengiamos gegužinės
gamtoje
gegužės mėnesį.
Saulė
Saulė
– gyvybės ir šviesos šaltinis. Ji
laikoma vyriausia dievybe, kurios kultas peraugo į Perkūno kultą.
Mėnulis
Mėnulio
prašoma sveikatos, grožio. Žemdirbiški darbai
atliekami
atsižvelgiant į Mėnulio fazes. Jis vadinamas dievaičiu.
Žemyna
Žemyna
– Žemė Motina, žemės derlingumo deivė, Mirusiųjų Motina.
Žemėpatis
Žemėpatį
garbina “pirm Saulės ir Mėnulio” (Jonas Bretkūnas,
XVI
a.), t.y. apeigos visada prasideda nuo vietovės dievybės pagerbimo.
Žemėpatis pagerbiamas pradedant ir baigiant įvairius darbus, atliekant
šeimynines namų apeigas, pagerbiant vietovę. Šia
apeiga
atsiklausiama, prašoma leidimo būti šioje vietoje.
M.Pretorijus
rašo, kaip meldžiamasi Žemėpačiui. Uždega 3-4 ugneles
(žvakes),
prie jų padeda po mažą duonos kepalėlį ir kaušelius gėrimui.
Dėkojama, kad apsaugojo šeimą, turtą nuo pikto,
prašo
toliau sergėti. „Kiekvienas, pastvėręs savo kepaliuką duonos,
spaudžia jį prie žemės ir kalba:„Žemėpati, tu duodi mums
tokios
geros duonos, už tai tau dėkojame, padėk, kad tavo malone gerai
apeitume savo laukus ir gautume daugiau tavo dovanų“. Po to
jis
kelia duoną aukštyn ir žiūrėdamas į dangų kalba:
„Dieve,
pasotink mus“ (BRMŠ, III. Matas Pretorijus, 302).
Spalio
mėn. pabaigoje, sudoroję derlių, lietuviai taip švenčia.
Stalą
apkreikia šienu, ant jo padeda duonos, o iš
abiejų duonos
pusių stato du indus alaus. Po to sako: „Tai tau, dieve
Žemininke, aukojame, tau dėkojame, kad mus šiais metais
laikei
sveikus ir nieko nestokojančius, o dabar prašome tavęs, kad
ir
kitais metais globotum, saugotum nuo ugnies, kalavijo ir maro ir gintum
nuo bet kokių priešų“.
Paskui
prieš pradėdami valgyti atpjauna po gabaliuką kiekvieno
valgio
ir meta ant žemės į kiekvieną namo kertę sakydami: ”Priimk
palankiai, Žemininke, šias mūsų aukas ir džiugiai
suvalgyk”. Tada visi linksmai ir gausiai
vaišinasi“
(BRMŠ, II, 474, Aleksandras Guagninis,
Europinės
Sarmatijos aprašymas, 1578).
Vandenis
Vanduo
lietuvių papročiuose ir senojoje pasaulėžiūroje labai svarbus.
Mitinis
pasaulis prasideda iš vandenų. Visose kalendorinėse ir
šeimos šventėse vanduo naudojamas kaip
švarinanti
ir šventumą teikianti galia. Tai matome ir girdime
seniausiose
liaudies dainose bei sutartinėse, kurios veikia kaip maldos ar
užkalbėjimai.
Miško
galios
Senų
žmonių atmintyje išlikęs užkalbėjimas, kurį atėję į
mišką
uogauti ar grybauti sakydavo: „Pirma uogelė
Miškinėliui,
pirmas
grybelis Samanėliui, kad po girią nevedžiotų, kelio
nepastotų“ (Tauta ir žodis, t..IV, 1926 m.).
Oi,
eisiu, aš eisiu
Į
gilią girelę,
Į
gilią girelę,
Pas
teisų uoselį.
Ten
Dievas teisingas
Mane
išklausys.
Mano
vargus, mano bėdas
Nuramins.
MT
Medžių
kirtimas. Kad kas kokį didelį medį savo namuose nukert, „seną
ąžuolą ar kitą kokį medį“, tai reik už senučius už
prosenučius
atminimą padaryti – už tuos, kas sodino tą medį. O kad
nepadarysi
atminimą, tai numirs kas nors iš tų namų (Jonas
Basanavičius.
12t. 286).
|
|
|
|
