Irena Vaišvilaitė: 2009-ieji kaip tokie yra Lietuvos europėjimo rezultatas. Kai stojome į Europos Sąjungą, svarbu buvo tai, kad mes kaip tauta apsisprendėme šito tikslo siekti. Tačiau egzistuoja ir kitas, ne mažiau svarbus argumentas – krikščioniškasis diskursas Lietuvoje silpsta. Krikščionybė kaip lietuviškosios tapatybės dalis jau yra tapusi savotiška marginalija. Krikščioniškosios bažnyčios Lietuvos visuomenėje jau yra tapusios mažuma. Politikai irgi neapibrėžia savo santykio su krikščionybe, jie bendrauja su Bažnyčia tiek, kiek ši sugeba išlaikyti galios diskursą. Todėl, kai svarstome, kas – Zebedenas ar Netimeras – nugalės po dvidešimties metų, sunku pasakyti ką nors tikra. Mes įsitraukiame į krikščioniškąjį diskursą Europoje, tačiau šio diskurso perspektyvos yra ne itin optimistinės.
Artūras Vasiliauskas: Tą aš ir norėjau pasakyti pačioje pradžioje! Istorikai sukonstravo Netimero diskursą ir metė jį visuomenei, manydami, kad tiksliai žino, kokią reakciją šis veiksmas sukels. Tačiau visuomenė į istorikus atgręžė ne Netimero, o Zebedeno veidą!
Irena Vaišvilaitė: Čia kaip toje patarlėje – žodis žvirbliu išskrenda, o jaučiu sugrįžta. Aurimas Švedas: Aš irgi manyčiau, kad visuomenė atgręžė istorikams Zebedeno veidą. Ne to mes tikėjomės.
Artūras Vasiliauskas: Ne tik atgręžė, bet ir džiūgavo: „Gerai mes tam Brunonui iš Europos į galvą užvažiavome! Atėjo mat prašalaitis mūsų vertybių niokoti!“
Rimvydas Petrauskas: Čia dar klausimas, ar reikėtų viską tokiomis tamsiomis spalvomis piešti. Artūrai, man atrodo, kad tu savo įžvalgas formuluoji pasiskaitęs komentarus, kurių prirašoma įvairiuose internetiniuose naujienų portaluose.
Artūras Vasiliauskas: O aš manyčiau, kad internautų komentarai šiuo atveju yra labai svarbus šaltinis.
Rimvydas Petrauskas: Bet to nepakanka, reikia remtis ir tyrimais.
Artūras Vasiliauskas: O ar egzistuoja tokie tyrimai? Ar kas nors ištyrė, kaip Netimero diskursas paveikė visuomenę?
Rimvydas Petrauskas: Tokių tyrimų dar nėra, tačiau netrūksta įvairiausių studijų, leidžiančių formuluoti įžvalgas, kaip istorikų diskursas pamažu ima daryti įtaką sociumui. Štai geras pavyzdys: istorikai eilinio jubiliejaus proga suaktualino Mindaugą ir jų pastangomis šis pirmas ir paskutinis Lietuvos karalius savo populiarumu visuomenės istorinėje sąmonėje jau pradeda lenkti Vytautą.
Artūras Vasiliauskas: Pats laikas įsižeisti didžiajam kunigaikščiui Gediminui.
Irena Vaišvilaitė: Čia sutapo du dalykai – Mindaugo mito konstravimas ir Vytauto mito dekonstravimas. O dėl Netimero ir Zebedeno dvikovos baigties... tikiuosi, susitikę po dvidešimties metų jau žinosime, kieno prognozės – Artūro ar Rimvydo – išsipildė.

Spausdinti