ROMUVA

Lietuvių religija

Baltų religija yra grindžiama ne apreiškimu, o protėvių per ilgus amžius sukaupta ir sukoncentruota, etninėse tradicijose atsispindinčia patirtimi.
Romuvos bendruomenė nepripažįsta švento rašto ir dogmų. Mūsų tikėjimo tiesų šaltinis yra mūsų protėvių per amžius sukaupta ir tradicijose bei etniniuose simboliuose pasireiškianti dvasinė patirtis.

Romuva remiasi baltų religine tradicija, kurią sudaro lietuvių, latvių ir prūsų religinis paveldas. Šio bendro baltų dvasinio paveldo formavimosi pradžia siekia labai tolimą indoeuropietišką praeitį. Baltų arba aisčių kultūra kaip savita išsiskiria II tūkstantmetyje p.m.e. Bendras baltų religinis centras Romuva su vyriausiu dvasininku Kriviu buvo įsteigtas 521 m. Rikojote. Vėliau iškilo ir kiti svarbūs sritiniai baltų religiniai centrai – Romuvos atskiruose baltų kraštuose. Kai kuriuose iš jų baltiškos religinės apeigos buvo vykdomos ir po oficialaus krikščionybės įvedimo. Krikščionybės pastangomis sunaikinus religines institucijas, baltų tikėjimas egzistavo bendruomeninių ir individualių kultų pavidalu, palaikomas iš kartos į kartą perduodamų etninių tradicijų, iki pat XX a.

1. Pasaulis yra visuotinai gyvas. Gyvybę suprantame daug plačiau nei tik biologinę gyvybę. Gyva yra saulė, vanduo, medis, gyvas akmuo ir pan. Gyvybę reikia gerbti ir mylėti. Todėl požiūris į pasaulį turi būti pagarbus. Senoji baltų religija – gyvybę tausojanti religija.

2. Darnos principas. Pasaulyje yra darna, bet ji nėra pastovi, ji linkusi silpti ir nykti, todėl ją būtina kurti ir plėtoti. Žmogaus priedermė siekti darnos, ją saugoti ir palaikyti. Darna yra mūsų senosios kultūros ir religijos pagrindas.

3. Gerbiami Dievai ir Deivės. Yra didieji Dievai – Dievas (Praamžius), Perkūnas, Žemyna, Laima, Saulė. Bet pasaulis yra įvairus, jame veikia daugybė jėgų ir dievybių, o žmonės laikosi tradicijos arba pasirenka, kas jiems arčiau ir mieliau. Dievybės susijusios su gamta, jos nematomos ir išreiškia antgamtiškumą. Dievai ir Deivės susiję su tam tikra vietove, su vietiniais papročiais, netgi su istoriniais įvykiais.

4. Pasaulis yra amžinas. Jis nuolatos kuriamas amžinųjų dieviškų jėgų. Pagal lietuvių mitus pasaulį kuria ir perkuria bent du Dievai – šviesos ir tamsos, kūrimo ir griovimo Dievai (Dievas ir Velinas). Jų sąveika arba prieštaravimai kuria darną ir gyvąją būtį.

5. Svarbiausias dorovės teiginys (Aukso taisyklė) kviečia daryti
kitam žmogui ar gyvai būtybei tą, ką norėtum, kad tau būtų daroma, ir nedaryti to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma. Baltai tokią dorovę vadina žmoniškumu. Tai – prievartos vengimas ir nekerštavimas, nesavanaudiška meilė ir užuojauta visoms gyvoms būtybėms. Žmogaus prigimtis yra gera, o blogis atsiranda ten, kur suyra darna. Žmogus dvasiškai tobulėja, jei gyvena teisingai ir nesavanaudiškai.

6. Protėvių gerbimas. Už savo buvimą, už kalbą, už tėvynę mes esame dėkingi protėviams. Todėl turime nuolatos prisiminti, reikšti pagarbą protėviams. Tam yra sukurtos senosios apeigos ir papročiai. Baltų tikėjimas vienija visus tikinčiuosius – gyvuosius ir mirusiuosius. Mirtis yra dėsningas gamtos virsmas. Mirštant kūnui,
siela gali išlikti pereidama į kitą pavidalą. Po mirties velionis patenka tarp mirusiųjų giminaičių, o per apeigas gyvieji ir mirusieji vėl susitinka.

7. Gamta yra šventa, o šventumas yra Pasaulio gyvybės tobuliausia
savybė, viską suvienijanti, sutaikanti ir atgaivinanti. Mūsų tautą, jos žmones augina ir auklėja žemė. Žemę lietuviai laiko šventa.
Be savo žemės tauta negali išgyventi arba išlikti savimi. Gerbkime
ir mylėkime mūsų žemę, saugokime ir ginkime ją.

XX amžiaus pradžioje vėl atkuriamos baltų tikėjimo institucijos. 1930 metais įkurta Visuomio Romuva ir bendruomenė. 1967m įkurta Ramuva, o 1992 metais oficialiai įregistruota Baltų tikėjimo bendruomenė Romuva. Romuvos padaliniai veikia JAV ir Kanadoje. 2001m. pabaigoje 3 baltų tikėjimo bendruomenės (Vilniaus, Kauno, Molėtų) susijungė į Senovės baltų religijos bendriją.

Aukščiausia Bendrijos valdžia yra Romuvų (bendruomenių) Krivulė. Tarp Krivulių aukščiausia Bendrijos valdžia yra Vaidilų Ratas.

Bendrijos vadovas – Krivis Jonas Trinkūnas. Nariais yra laikomi Senovės Baltų religiją išpažįstantys asmenys, dalyvaujantys bendruomenių rengiamose apeigose ir šventėse. Sekėjų skaičius – keli tūkstančiai.

Lietuvos Romuva tęsia baltų tikėjimo tradicijas, siekia santarvės ir darnos su Dievu ir Dievais, su protėviais, gamta ir žmonėmis, iškelia gamtos, kaip akivaizdžiausios dieviškumo apraiškos, šventumą, ugdo baltų tradicinį dorovinį gyvenimo būdą, savo kelią dieviškumo link, sukurtą per daugelį amžių. Mes tikime į Dievą – kūrėją, Perkūną – ugnies ir teisingumo dievą, Laimą – likimo ir gimimo deivę, Žemyną – žemės ir gamtos deivę.

Baltų religijos šaltinis yra gyvoji nenutrūkstama baltų dvasinė tradicija. Kaip medis jėgų semiasi iš žemės gelmės, taip ir Romuvų nariai (romuviai) dvasinės patirties ir stiprybės semiasi iš senų giesmių, sakmių, padavimų, papročių, iš viso savo protėvių palikimo.

Baltų religija vienija visus tikinčiuosius – gyvuosius ir mirusiuosius. Romuviai tiki, kad mirtis yra dėsningas gamtos virsmas, kad mirštant kūnui siela gali išlikti pereidama į kitą pavidalą.

Šventumas – tai pasaulio gyvybės tobuliausia savybė, viską suvienijanti, sutaikanti ir atgaivinanti. Šventumą kuria dieviškos jėgos. Dieviškumas reiškiasi gamtoje ir kasdieniniame gyvenime.

Pagrindinis romuvio bruožas yra pagarba dieviškai kuriančiajai galiai gamtoje ir žmoguje. Baltų religijos atsparos yra darna ir dora. Siektinos romuvio vertybės – teisingumas, darbštumas, sugebėjimas sugyventi su kitais žmonėmis ir pasauliu.

Romuviai švenčia kalendorines, šeimos, tautines ir kitas šventes. Religinės apeigos atliekamos gamtoje, bendruose arba namų alkuose, šventyklose ir kitose viešose vietose.

Baltų religija gerbia tradicines ir kitas valstybės pripažintas religijas.

Romuvos istorija

Romuva remiasi baltų religine tradicija, kurią sudaro lietuvių, latvių ir prūsų religinis paveldas. Šio bendro baltų dvasinio paveldo formavimosi pradžia siekia labai tolimą indoeuropietišką praeitį. Baltų arba aisčių kultūra kaip savita išsiskiria II tūkstantmetyje p.m.e. Bendras baltų religinis centras Romuva su vyriausiu dvasininku Kriviu buvo įsteigtas 521 m. Rikojote. Vėliau iškilo ir kiti svarbūs sritiniai baltų religiniai centrai - Romuvos atskiruose baltų kraštuose, tame tarpe ir Lietuvoje. Vienas iš svarbiausių baltų tikėjimo centrų nuo neatmenamų laikų veikė Šventaragio slėnyje Vilniuje. Nuo 1250m. kunigaikščio Šventaragio valia jis buvo reformuotas ir tapo centrine Lietuvos baltų tikėjimo šventove. Krikščionybės pastangomis pradėjus naikinti Lietuvos baltų tikėjimo religines institucijas, vis mažiau Vaidilų kontroliuojama religinė praktika palaipsniui koncentravosi bendruomeniniuose ir individualiuose kultuose ir tokiu pavidalu, palaikoma iš kartos į kartą perduodamų etninių tradicijų, išliko iki pat XX a.
XX amžiaus pradžioje Romuvos ir baltų tikėjimo vertę savo raštuose iškelia Vydūnas. J. Basanavičiaus, J. G. Beržanskio-Klausučio ir kitų idėjų šviesoje prieškario nepriklausomoje Lietuvoje vėl atkuriamos baltų tikėjimo institucijos: 1930 metais įkuriama Romuvos (visuomiečių) bendruomenė (veikė iki 1940m.), 1967m. įkuriama bendruomenė Ramuva, ir tik 1992 m. pirmą kartą oficialiai įregistruojama Romuva kaip Baltų tikėjimo bendruomenė. Romuvų bendruomenės veikia JAV ir Kanadoje. 2001m. pabaigoje 3 senojo baltų tikėjimo bendruomenės (Vilniaus, Kauno, Molėtų) formaliai susijungė į Senovės Baltų religinę bendriją. Tačiau faktiškai šios ir kitos bendruomenės bendradarbiaudamos veikė jau 10 metų.
Senovės baltų religinės bendrijos dvasiniais vadovais pripažįstame visus vyriausius Krivius ir Vaidilas, vienijusius baltų tautas religiniu pagrindu ir puoselėjusius senąjį baltų tikėjimą.

Dabartinis Bendrijos Krivis Jonas Trinkūnas dvasiniu Senovės baltų religinės bendrijos Romuvos vadovu yra nuo 1967 m.

Senojo baltų tikėjimo bendruomenių egzistavimą per ilgus amžius stengtasi visaip nuslopinti, o jų veiklą nutraukti. Prieškario Lietuvos Respublikos laikotarpiu Romuvos kaip institucijos pripažinimą sustabdė tuo metu didelę įtaką politiniame gyvenime ir Valstybės valdyme turėjusi Katalikų bažnyčia. Tarybiniu laikotarpiu Romuva turėjo slėpti savo religinius siekius. Nežiūrint slėpimosi, aktyvesni Romuvos dalyviai patyrė represijas. Tik nepriklausomoje Lietuvoje Romuvos bendruomenės susilaukė juridinio pripažinimo kaip religinės bendruomenės. Tačiau iki šiol neskubama pripažinti 2001 11 11 susikūrusio Romuvos bendruomenių susivienijimo – Senovės baltų religinės bendrijos.
Ir vidurinėse mokyklose, ir Lietuvos kariuomenėje kol kas nėra tenkinami mūsų tikėjimo žmonių dvasiniai poreikiai.
Senovės baltų religija yra gyva ir aktualius bendruomenių narių poreikius tenkinanti dvasinių patirčių ir žinių visuma. Tai yra kintantis ir prie naujų aplinkybių prisitaikantis darinys. Pagrindiniai Senovės baltų religinės doktrinos istoriniai pokyčiai išsamiausiai išdėstyti G. Beresnevičiaus veikale „Baltų religinės reformos“ (1995), bei N.Vėliaus „Senovės baltų pasaulėžiūra“ (1983). Dabartiniu metu tikėjimo doktrinų puoselėjimas yra bendrijos Vaidilų Rato ir Krivulės žinioje.

Lietuvių religija