Apeigos

Religinės baltų apeigos prasideda nuo apsivalymo — dvasinio ir fizinio. Nusiprausiama esant galimybei — pirtyje. Užkuriama aukuro ugnis, ji pamaloninama, pamaitinama (druska, grūdais ir kt.). Gabijai sukalbamos maldos, giedama. Dievams ir Deivėms maldos bei giesmės dažniausiai siunčiamos per aukuro ugnį.

Kiekvienoje apeigoje ar šventėje pagerbiama Žemyna. Pirmiausia
nuliejama truputį gėrimo žemėn Žemynėlei, t.y. žemės deivei. Žemynėliauti, vadinasi, šiai deivei tarnauti, jai savo pareigą atlikti. Šiai deivei atnašaujama per visas iškilmes pirmiausia.
Liedami kalbame šitaip: „Žemynėle, žiedkele, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais, būk linksma. Piktą žmogų pro šalį nukreipk“.

Palabinimas. Per kiekvieną apeigą pirmiausia būtina palabinti (pasveikinti), t.y. gėrimą palaiminti. Kai tik nuliejama iš kaušelio Žemynėlei su įprastais linkėjimais, šeimininkas tuoj imasi palabinti.
Jis gurkšnelį nugeria, paskui, laikydamas kaušelį rankoje, laimina gėrimą maždaug šiais žodžiais: „Dėkui Dievui, kad jis mus sveikus laikė ir geromis dovanomis apdovanoti teikėsi. Dėkui taip pat šeimininkui,
šeimininkei ir kitiems, kad jie visa šitai uždirbo ir surengė“ (BRMŠ, III, 284, Matas Pretorijus).
„Prūsas pasilenkęs tveriasi pirštais žemės ir sako: Laba, Laba“ (BRMŠ, II.285, Lukas Davidas).

Pagerbimas. Jį galima vadinti ir žemynėliavimu, ir palabinimu.
Ką nors pagerbdamas, nusilenki ir palieti žemę pirštais, sakydamas
„Laba, laba, laba“, o atsistojęs sudedi delnus.

Kryptis. Apeigų metu einama arba geriama pasauliui (po Saulei)
ratu (Matas Pretorius, BRMŠ, III, p.302).
Vestuvėse „ateina nuotakos brolis, ima ją už rankos ir vedasi pagal Saulę apie stalą“ (BRMŠ, III, 359, Teodoras Lepneris).

Prašydami pagalbos vaidilos meldėsi: “O jūs globėjai, o jūs gailestingieji dievai. Padėkit šiam šeimininkui, kai jis keliasi ryte ir vėlai vakare grįžta namo, kad jiems laimingai ir gerai sektųsi visi darbai, apsaugokit jį ir jo namus, o gerieji dievai, nuo ugnies, nuo vandens... O jūs gerieji dievai, visas mūsų nelaimes nuvykite už jūros, kur neauga dilgėlės ir negieda gaidys... O gerieji dievai, priimkite
mūsų maldą, kuria mes šloviname jus” (BRMŠ, II.285, Lukas Davidas).

Lietuvių „malda, meldimas“ yra svarbūs baltų kultūros žodžiai. Prūsai turėjo „maddla“(malda, maldavimas) ir „malda“ (jaunas). Pirminė žodžio „malda“ reikšmė buvo „daryti švelnų, minkštą ir, tam tikra prasme, jauną“. Tai yra bendravimo su žmonėmis ir su dievais forma. Šie žodžiai nėra skoliniai iš slavų (V.Mažiulio nuomonė).

Senoji šių žodžių prasmė dar kartą patvirtina baltų taikingumo ir ramumo kultūrą. Skleisti gėrį, ramybę ir grožį – toks buvo baltų idealas. didžiajame Lietuvių kalbos žodyne rasime žodžius „maldenti,
maldyti“(tramdyti, raminti), „Maldikis“(vaidila, žynys), „Meldžiamas“
(gerbiamas, gerbiamasis) ir kt. Yra daug vietovardžių su „mald-“: Maldėnai, Maldučiai ir t.t., vandenvardžių – Maldupis ir kt. Tokie vardai galėjo žymėti apeigų ir meldimosi vietas.

Kaip ir dainos bei giesmės, maldos padeda žmogui susikaupti,
kalbėtis su Dievais, apsiginti nuo blogų dvasių, palaiko ir stiprina
darną, suteikia tvirtybės. Lietuvių maldos ir užkalbėjimai išreiškia pasitikėjimą savimi, savo kalbamais žodžiais. Pagalbos prašoma Žemynos, Perkūno, Mėnulio, Saulės, Ugnies, Vandens ir pan. Maldomis siekiama dalintis gėriu, bendradarbiauti, sutarti, būti darnoje.

Melstis reikia trumpai ir susikaupus, gerai yra pasimelsti prieš miegą. Ilgai kalbėti nereikia, nes atsiranda kas išblaško ir žodžiai nueina perniek. Štai kaip viena dzūkė pasigydė nuo sunkios širdies
ligos. Ji vis pakartodavo sau: „Tu mano stiprybe, tu mano galybe“. Ir tai labai padėjo. Kai kurie užkalbėjimai baigiami žodžiais „ant amžių amžinųjų“
arba „per amžių amžius“. Senoji žodžio „amžius“ prasmė buvo „veiklumas, pajėgumas, gyvenimas, žmonės, tauta“. Amžina
yra tai, kas atsinaujina. Todėl amžinumo šaukimas, ėjimas amžinybėn reiškia ėjimą į tikrąją žmogaus būtį.

Poetas M.Martinaitis rašė: „Lietuviai yra Amžinybės tauta. Jie visą laiką manė, kad, iš Amžinybės atėję, ir išeis į Amžinybę. Mūsų etninėje ir profesionalioje kultūroje, mąstyme tos Amžinybės
labai daug. Net paprastas žmogus visuomet jaučia, galvoja apie ją, Gal tai ir gelbsti mus, kad suvokiam: yra dar kelias į Amžinybę – tautai, žmonėms. Gal todėl mūsų kultūroje būtent paveldo supratimas labai gilus: ką sukūrei, turi perduoti toliau, į Amžinybę, į tolį“.

Lietuvių maldos kalbamos arba giedamos, jos arba mokamos mintinai, arba kuriamos čia pat. Improvizuojant maldas reikia susikaupti, įsijausti į maldos perteikėją – ugnį, vandenį, medį, akmenį ir pan. Reikia kalbėti, linkėti gero ir prašyti pagalbos. Taip atsiranda ryšys ir ima talkinti šventos jėgos. Improvizuojant
ar kuriant maldas reikia gerai išmanyti ir mokėti lietuvišką tradiciją.

Moteris pasakoja, kaip ji meldėsi:
„Aš atskirai upeliuką, pušį pabučiuoju, atsiklaupiu, apkabinu.
Ir pušį prašau, eglę prašau, beržą, žemę. Žemę reikia taip prašyti – atsigulti kniūbščia ant žemės, pabučiuoti žemę. Prašau taip: „Žemele, atimk man bėdą, turiu labai didelę bėdą. Duok, žemele, jam vaikščioti ant žemės, pakelk jį nuo lovos (sunkiai sergantį vyrą). Aš niekur nieko nepadariau blogo, ir jis geras žmogus. Žemele, pagailėk, duok jam atsistoti ir vaikščioti“. Berželio taip pat prašiau. Sakau: „Berželi, tavo lapeliai – tai tavo vaikeliai. Mes gyvename su vyru jau daug metų, bet iš mūsų paėmė vaikelius – jie mirė, liko tik vienas vaikelis. Tie vaikeliai tai kaip tavo, berželi, lapeliai. Padėk mums“. Taip mums nesisekė
gyventi, bet kai pradėjau prašyti gamtos galių – medelių, žemelės, upelio – savo žodžiais savo bėdas išsakydama, viskas pasitaisė. Upeliukui taip kalbėjau: „Upeliuk, nunešk tu mano vargelius, nunešk sopulį, išgydyk“. Akmenėlį taip galima prašyti: „Akmenėli, koks tu kietas, tegul būna ir mano kieta sveikata. Akmenėli, duok ir man stiprios sveikatos. Paimk iš manęs pyktį, o duok man gerovę“. Saulei sakau taip: „Saulele močiute, sušildyk.

Šventvietės

Lietuvių šventvietės vadinamos alkais. Jie įkuriami lauke arba namuose. Dažniausiai alkai įkuriami sodybose. Pasirenkamos ypatingos
vietos, kuriose auga arba pasodinami medžiai (ąžuolai, liepos),
randami akmenys – aukurai, teka šaltiniai, upeliai. Tai vietos, kuriose galima sukurti ugnį, susikaupti, nurimti, mąstyti, kreiptis į Dievus ir Protėvius, atlikti apeigas, aukoti. Apie šventyklų – alkų reikšmę rašė Mircea Eliade: „Per šventyklą pasaulis yra visiškai apvalomas.
Kad ir koks susiteršęs būtų pasaulis, jį nuolat apvalo šventovių
šventumas“.

Namuose įsirengiame šeimos šventyklėlę – alką. Alkui pritaikome
stalelį, lentynėlę, kuri tiktų aukurėliui ir apeigoms. Namų alkas dažniausiai įrengiamas namų kampe – kerčioje. Kerčia yra šventa, nes joje nuo senovės apsireiškia protėvių vėlės ir namų dievai. Alke yra Dievų atvaizdai; Baltų tikėjimo ženklai; Protėvių atminimo dalykai, nuotraukos ir kt.; smilkalai – čiobreliai, ąžuolo lapai; vainikai (Rasos šventės, Rugių ievaro ir kt.); Vestuvių Sodas; Rankšluostinė
su apeigų rankšluosčiu, juostomis; apeigų gėrimo kaušas, ąsotis, aukojimo indai su druska ir grūdais.
Alke turi rusenti užkuriamas per apeigas ir šventes šeimos židinys,
aukurėlis, žvakė. Alke gerbiami Dievai ir Protėvių vėlės.